SAVO ŠEIMOJE GYVENTI NEBEGALINTIEMS VAIKAMS TURIME SUKURTI NAUJAS ŠEIMAS

By February 8, 2017Uncategorized

Lietuvą sukrėtus dar vienai žiauriai nužudyto vaiko tragedijai, diskusijos apie vaikų apsaugą sugrįžo į pagrindinius naujienų portalus. Visuomenė, politikai, žiniasklaida svarsto, ką galime padaryti, kad daugiau taip nebenutiktų. Per du dešimtmečius darbo su tokiomis šeimomis kaip Mato jau turime atsakymą į šį klausimą.

Gelbėkime šeimas

Šiuo metu „SOS vaikų kaimai“ rūpinasi daugiau nei 300 socialinės rizikos grupei priskiriamų šeimų visoje Lietuvoje. Tai – beveik 600 sudėtingomis sąlygomis augančių vaikų. Šias šeimas mums paskiria įvairios savivaldybės. Didžiausia problema – jos į mūsų akiratį patenka per vėlai. Nuolat mėginame sulipdyti jau sudaužytus likimus, užuot įgyvendinę prevencines priemones, vos tik pastebėjus pirmuosius pavojaus signalus ir išvengę rimtų pasekmių.

Tokios šeimų tragedijos, sugriautos vaikystės turi ir finansinę išraišką: padėti į visuomenę sugrįžti šeimai kainuoja bent keturis kartus pigiau, nei, sulaukus tragedijos bei iš jos atėmus vaiką, jį globoti.

Taigi, visų pirma turime išmokti reaguoti greitai. Kiekvieną pranešimą apie galimai rizikingą atvejį privalome įvertinti ne ilgiau kaip per 24 val. Kaip tai turėtų veikti? Kiekvienoje savivaldybėje esantis vaikų teisių skyrius, gaunantis šiuos pranešimus, turi kuo greičiau situacijai vertinti siųsti savo arba mūsų socialinius darbuotojus.

Antra, pranešėjas visada turi sulaukti grįžtamojo ryšio. Pavyzdžiui, gavus kaimynų pranešimą, jog girtaujanti motina neprižiūri mažametčių vaikų, bet socialiniams darbuotojams nuvykus patikrinti ir radus ją blaivą, svarbu susisiekti su pranešėju ir situaciją tikrinti toliau – analizuoti situaciją bei stebėti šeimą bent septynias dienas, nelaukiant tragedijos.

Ko labiausiai reikia sudėtingomis aplinkybėmis gyvenantiems vaikams ir jų tėvams? Sunkumus įveikti labiausiai padeda supratimas ir žmogiškas ryšys.

Padėdami tokioms šeimoms, mes su jomis intensyviai dirbame: aiškinamės tėvų santykį su vaikais, mokome juos pasirūpinti savimi ir savo atžalomis, pasitelkę specialistus padedame įveikti priklausomybes, įgyti naujų įgūdžių bei integruotis į visuomenę. Padedame jiems ieškoti darbo ir jame išsilaikyti, atidžiai stebime, kad padaryta pažanga silpnumo akimirką nebūtų prarasta. Visa tai įgyvendinti įmanoma tik tapus tokių šeimų dalimi, jas suprantant, pažįstant ir nuoširdžiai norint padėti. Mūsų užduotis – ir motyvuoti žmones keistis.

Antra, turime kurti žmogišką santykį su tais, kuriems norime padėti, užuot matę juos tik kaip statistiką.

Kurkime naujas šeimas

Ne visiems vaikams pasiseka – ne visų jų tėvams įmanoma padėti laiku. Tačiau vaikams, kurių tikrieji tėvai nebegali jais pasirūpinti, taip pat reikalinga šeima. Daugybe tyrimų visame pasaulyje įrodyta, jog globos namuose augantys vaikai yra traumuojami, jiems sunku prisirišti, pritapti visuomenėje, dažnai jiems užvertos darbdavių durys. Kaip sukurti naujas šeimas tokiems vaikams?

Jau du dešimtmečius „SOS vaikų kaime“ Lietuvoje vaikai gyvena šeimose su SOS mamomis, broliais ir seserimis. Prieš metus ėmėme ieškoti ir profesionalių globėjų, kurie sutiktų į savo šeimą priimti naują narį, juos ruošiame, konsultuojame ir nuolat stebime. Tokių šeimų, už našlaičio ar tėvų globos netekusio vaiko priežiūrą gaunančių atlygį, Lietuvoje šiandien turime jau 11. Tačiau norint sugrąžinti visiems vaikams šeimą ir vaikystę, globėjų reikia ne 11-os ir net ne 100.

Turime užsibrėžti labai aiškų tikslą: užtikrinti šeimą kiekvienam jos netekusiam vaikui Lietuvoje.

Ko reikia, kad taip nutiktų? Visų pirma, savaime suprantama, reikia aiškiai tokią globą reglamentuoti įstatymuose. Antra, reikia visuomenės įsitraukimo. Pastebėti pavojaus signalus šeimose, informuoti apie tai skambinant pagalbos telefonu 112 ir priimti tokias šeimas kaip lygiavertes galime kiekvienas iš mūsų, ir tai turi tapti mūsų savaime suprantama pareiga. O svarbiausia – Lietuvoje labai trūksta profesionalių globėjų, kuriais tapti gali kiekvienas vaikus mylintis ir jais pasirūpinti norintis žmogus, baigęs globėjų ir įtėvių kursus bet kurioje savivaldybėje.

Tikiu, jog visa tai įgyvendinus kiekvienas išgelbėsime bent po vieną greta mūsų esantį vaiką.