Vieną dieną į kirpėjos Renatos Šarapovienės kėdę atsisėdusi ilgametė klientė jai pasiūlė: „Ateik dirbti į „SOS vaikų kaimą“. Toli gražu ne iš karto, tačiau Renata sutiko. Buvo ir baimių, ir nežinios, bet dabar ketverius metus vaikus globojanti moteris savo gyvenimo be naujos šeimos nebeįsivaizduoja. „Kartais skaitai vaikų istoriją ir tiesiog sunku patikėti, ką jiems teko patirti“, – atvirauja Renata, tačiau tuoj pat priduria: ji tiki šviesia ateitimi.
Kone dvidešimtmetį kirpėja dirbusi moteris portalui LRT.lt pasakoja, kad per ilgus darbo metus su kai kuriais nuolatiniais klientais nesunku susibičiuliauti. Sykį į jos kėdę atsisėdusi „SOS vaikų kaimo“ darbuotoja ilgametei savo kirpėjai paatviravo, kad organizacija ieško naujų darbuotojų. „Gal norėtum prisijungti?“ – pasiūlė.
Prisiminusi pirmąją reakciją, Renata šypsosi: iškėliau rankas ir pareiškiau, kad svetimi vaikai ir aš – du nesuderinami dalykai. „Nors pati turiu 24-erių dukrą ir 22-ejų sūnų, neįsivaizdavau, kaip reikėtų dirbti su kitais vaikais. Beje, buvau patenkinta ir kirpėjos darbu“, – prisimena Renata.
