„Supratau, kad teatras yra kažkas daugiau nei paprastas būrelis – jis pradėjo keisti mano požiūrį į pasaulį ir save.“ – pokalbio metu nusišypso Aksenija (17 m.), auganti vienoje iš SOS vaikų kaimų šeimynų.
Nors ir su Aksenija bendravome nuotoliniu būdu, per kompiuterio ekraną vis vien galėjai pajusti jos entuziazmą ir didelį norą papasakoti apie teatrą – jos didžiausią pomėgį bei ateities tikslą. Pokalbio metu netrūko šypsenų, apmąstymų ar dėkingumo kupinų žodžių.
Aksenija, kaip atradai teatrą?
Kai atvažiavau į SOS vaikų kaimą, man buvo 8-eri metai. Vieną dieną, pamenu, laksčiau kambaryje ir pakvietė mama, paklausdama Aksenija, suradau teatro būrelį, ar nori pabandyti? Aš kaip tik toks vaikas – man norisi viską pabandyti ir išbandyti, pamatyti, tad, žinoma, sutikau išbandyti teatrą ir pradėjau lankyti Mažąją teatro akademiją. Tuomet teatro nepriėmiau kaip rimto dalyko – man tai buvo būrelis, kuriame susitinki su draugais ir dar pavaidini. Vėliau paaugus pradėjau norėti pertraukos nuo teatro – mama mane dar labai ilgai įkalbinėjo nemesti, tačiau jį vis vien mečiau po 6-os klasės ir nelankiau teatro dvejus metus.
Tuos dvejus metus lankiau Lietuvos šaulių sąjungą bei baletą. Vieną vasarą, pamenu, pravažiavau pro savo teatrą, jį prisiminiau ir nutariau pasižiūrėti jo puslapį.
Ten atradau savo mažesnės nuotraukas – prisiminiau, kaip buvo faina ir pagalvojau, gal sugrįžti. Ilgai svarsčiau, ar tikrai sugrįžti, ir nusprendus pasakiau mamai prie stalo, kad norėčiau sugrįžti į teatrą. Mama labai apsidžiaugė ir tą pačią dieną paskambinome mano buvusiai dėstytojai. Tai dabar iš viso teatrą lankau 8-erius metus.
Kaip suprantu, teatras tau nėra būrelis, o kur kas daugiau?
Kai kurie sako, kad nesureikšminčiau teatro, nes tai yra būrelis ir man tai nepatinka – tai ne būrelis, o mokykla. Žinoma, jei ateini su požiūriu tik smagiai praleisti laiką ir susirasti draugų, tuomet tai gali būti būreliu, bet jei čia ateini su tikslu ir tai nori sieti su savo ateitimi, tuomet tai yra mokykla. Taip sako ir mūsų dėstytojai, kurių turime tris (jie dėsto skirtingoms vaikų grupėms pagal vaikų amžių). Mano grupėje yra apie 13 vaikų. Akademijoje mokomės taip pat ne vien vaidybos- turime ir šokio bei vokalo pamokas.
Kokius spektaklius drauge statote?
Kiek esu lankiusi, spektaklių esame darę labai daug. Vienas iš mano rimtesnių spektaklių buvo „Pienių vynas“, taip pat „Velnias, meilė ir džiazas“ – su juo važiavome į Vokietiją. To niekada nepamiršiu. Tai buvo mano pirmoji kelionė į užsienį, pirmoji kelionė su teatru. Šiemet statome pjesę pagal Aristofaną „Taika“. Taip pat skaitome įvairius skaitymus, darome pjesių ištraukas, pvz., Antigonę, Žaną d’Ark ar Romeo ir Džuljetą.
Paminėjai, jog niekada nepamirši „Velnias, meilė ir džiazas“ spektaklio bei pirmosios kelionės su teatru į užsienį – papasakok apie ją daugiau.
Taip, niekada nepamiršiu šios patirties. Dalyvavome Frankfurte vykusiame teatro festivalyje. Atvykus sužinojome, jog gyvensime šeimose – tuo metu buvo šokas, nes jaudinausi dėl savo anglų kalbos žinių, tačiau dabar labai džiaugiuosi, jog tą kartą gyvenau su vietine šeimyna. Labai daug sužinojau iš jų. Kalbant apie patį spektaklį, generalinės repeticijos metu dėstytojas vis sakė, kad vaidindama turėčiau pataisyti vienokias ar kitokias klaidas – tuomet mane ištiko panikos ataka. Buvo sunku kvėpuoti, ašaros be perstojo bėgo. Po repeticijos nurimau, tačiau tik įsijungė šviesos eiti į sceną, vėl pradėjau verkti iš streso, tačiau ašaros nebuvo veltui.Turėjau suvaidinti dvejose scenose, kuriose reikėjo verkti, tad mano ašaros išėjo į naudą – scenas suvaidinau labai gerai, nors ir pamiršau padaryti vieną judesį. Ši patirtis man kažką paliko – tai net sunku įvardinti. Tada ir supratau, kad man patinka teatras, aš to noriu.
Kas teatre tau patinka labiausiai?
Man patinka viskas teatre ir tame, ką darau. Labai mėgstu sceną – joje galėčiau gyventi. Diena be scenos – gan liūdna diena. Net ir padarius kažką ne taip, esu dėkinga, kad vaidinu. Esu pasiryžusi atiduoti viską, kad galėčiau toliau vaidinti ir tobulėti.
Ar turi savo mėgstamiausią spektaklį ar vaidmenį, kurį atlikai?
Labiausiai patiko spektaklis „Velnias, meilė ir džiazas“. Finalinei scenai vaidmenį gavau kaip ir netikėtai, nes tekstą mokiausi tik važiuodama į teatrą. Tekstą prieš kitus pasakiau pati pirmoji – pasijutau keistai, nes atrodė, kad kažko nepadariau. Visiems pasakius tekstus, dėstytoja pasakė, jog, jei čia būtų atranka į akademiją, tai vienintelė patektų Aksenija. Tuo metu supratau, kad į sceną reikia eiti nepasiruošus – tai yra, improvizuojant, o ne galvojant į priekį, ką reikia padaryti.
Esu pastebėjusi, jei darome spektaklį, man atitenka scenos, kur reikia verkti – tą puikiai sugebu daryti ant scenos. Dabar ruošiuosi Žanos d’Ark vaidmeniui. Esu pasižadėjusi sau, kad suvaidinsiu taip, kaip galiu geriausiai. Be to, labai svarbu yra perskaičius pjesę ir pan. suprasti, ar tai skirta tau – jei ne tau, tuomet negalėsi to atvaidinti ir perteikti žiūrovui.
Aksenija, ar pasidalintum su mumis savo ateities planais? Kam su teatru dabar ruošiatės?
Šiuo metu ruošiamės teatro festivaliui, kuris vyks birželio 27 d. Prancūzijoje – ten vaidinsime pagal Aristofano pjesę „Taika“. Čia būsime dvi savaites – reikės ir daug darbo, jėgų, psichologinio pasiruošimo. Kalbant plačiau, savo ateitį sieju su teatru – labai noriu studijuoti užsienyje, teatro akademijoje. Teatras – mano gyvenimas, neįsivaizduoju savęs be teatro, tačiau nepykčiau, jei tapčiau ir kino aktore. Esu užsispyrusi, todėl žinau, kad tobulėsiu.
Baigiant mūsų pokalbį, ko norėtumei palinkėti pati sau ar kitiems?
Visiems sakau, kad kai tapsiu žymia aktore, visiems padėkosiu už tai, ką dėl manęs padarė, už tai, ką dabar gaunu. Esu labai dėkinga kiekvienam, kas prie to prisideda. Kaimo direktorius sakė, kad tikisi, jog kai tapsiu žymi, nepamiršiu ir paties kaimo – kur gi aš jį pamiršiu?
Čia juk yra pagrindinė aplinka ir žmonės, kurie mane kėlė nuo pamatų, suteikė didžiausias galimybes, atvėrė didžiausius vartus.
Sau norėčiau palinkėti kantrybės, ištvermės ir neprasti užsidegimo. Jei apie mane kada nors rašys, norėčiau, kad paskutinis sakinys būtų – „Jai pavyko.“
Didžiausios kantrybės, pasiryžimo ir sėkmės Aksenijai linkime ir mes!
