Ernesta ir Bartas Pauwelsai yra organizacijos „SOS vaikų kaimai Lietuvoje“ budintieji globotojai, visuomet pasiruošę padėti likimo nuskriaustiems vaikams. Bartas dirba Vilniaus prancūzų licėjuje, Ernesta šiuo metu pagal individualią veiklą dirba lietuvių kalbos redaktore ir namuose prižiūri globojamus vaikučius. Pora augina savo dukrą Bernadette ir rūpinasi dar dviem globojamais vaikais. Su BARTU PAUWELSU kalbamės apie laikinųjų vaikų globėjų džiaugsmus ir rūpesčius, apie išsiskyrimo liūdesį, apie visuomenėje gajus stereotipus ir požiūrį į jų pasirinktą kelią.
Su žmona Ernesta auginate dukrelę Bernadette, kartu esate laikinieji vaikučių, dėl įvairių aplinkybių patekusių į sudėtingas sąlygas, globėjai. Kas paskatino Jus imtis tokios veiklos?
Pas mus dabar auga trys vaikai: mūsų dukrytė, berniukas, esantis nuolatinėje mūsų globoje, ir dar vienas dešimties mėnesių kūdikis, kurį globojame laikinai. Ruošdamiesi santuokai kalbėjome, kad kartu su savo vaikais norėtume rūpintis – globoti ar įvaikinti – ir kitus vaikus, kurie negali augti savo biologinėje šeimoje. Tą aptarėme per sužadėtuves, o po santuokos įvyko postūmis, dar labiau sustiprinęs šį pasiryžimą. Supratome, kad Dievas mus kviečia būti atvira šeima ne tik saviems, bet ir svetimiems, su savo tėvais negalintiems gyventi vaikams. Tokį pasiryžimą priėmėme kaip pašaukimą. Juk pirmasis mūsų visų pašaukimas yra mylėti. Mums atrodė, kad globos kelias yra būtent tas kelias, kur mūsų meilė gali labiausiai išsiskleisti. Man asmeniškai labai artimas yra šv. Juozapas, Jėzaus tėtis ir globėjas, labai stiprus pavyzdys, kaip priimti ir rūpintis kitu jo nesisavinant. Šv. Juozapo asmenybėje randu daug išminties, tvirtumo, tad pamaldumas šv. Juozapui mūsų šeimoje yra labai stiprus. Net ir krikštydami savo nuolat globojamą vaikelį jam paprašėme suteikti Juozapo vardą.