Atokioje lūšnoje augusios penkiametės mama: „Svajojome pabėgti nuo smurtaujančios mano motinos“

By | Uncategorized | No Comments

Pirmuosius penkerius savo gyvenimo metus Justina bijojo visko: neturėjo nė vieno draugo, nemokėjo bendrauti, nedrįsdavo pakelti šviesiaplaukės galvelės, jei kas ją užkalbindavo. Augdama griūvančioje, vėjo kiaurai perpučiamoje troboje su bedarbe mama ir smurtaujančia bei nuo alkoholizmo kenčiančia močiute ji matė vien liūdesį ir skurdą. Tačiau šiandien viskas – kitaip: Justina šypsosi, lanko darželį, mielai bendrauja ir kartais net pati užkalbina nepažįstamuosius. Jos ir jos mamos Birutės gyvenimą neatpažįstamai pakeitė organizacijos SOS vaikų kaimai ir daugybės gerų žmonių rūpestis.

Augo siaubingai apleista

30-metė Birutė – mylinti ir gero linkinti Justinos mama, tačiau tinkamai pasirūpinti mažyle jai pavyksta ne visada. Birutė ne visuomet žino, kaip vaiką aprengti, kad nesušaltų, kaip gydyti susirgus ar kiek Justina svėrė vos gimusi. Mamai šiandien tenka mokytis paprasčiausių įgūdžių, leisiančių jos dukrelei augti saugiai ir laimingai.  Taip yra todėl, kad pati Birutė augo neprižiūrima, apleista ir nemylima. Priklausomybe nuo alkoholio serganti jos motina nesirūpino vieniša augančia dukrele, jos neauklėjo ir nemokė net paprasčiausių dalykų.

„Tai jau – nebe mama“, – apie sykį peiliu jai ranką perrėžusią motiną braukdama ašaras pasakoja Birutė, – „Net nežinau, kaip ją vadinti. “

Nors pasirūpinti Justina Birutei ne visuomet yra paprasta, mamos klaidų ji sako niekada nekartosianti. Dukrelė – visas jos gyvenimas ir svarbiausias jo tikslas. Šiandien Birutė labiausiai nori užtikrinti Justinai laimingesnę vaikystę, nei turėjo ji pati.

Svarbiausia – lankyti darželį

Mamai ir dukrai pagalbos reikėjo pačios įvairiausios: pradedant maistu bei drabužiais, baigiant saugiais namais. Griūvanti trobelė gyventi netiko ne tik dėl kiaurus metus pro išklypusius langus ir duris ją košiančių vėjų bei to, kad ji stovi laukuose, toli nuo bet kokios civilizacijos, bet ir dėl karts nuo karto ten pagyventi sugrįžtančios Birutės motinos. Birutė atvirai teigia nesijaučianti saugiai, kai mama yra netoliese.

Tačiau tiek „SOS vaikų kaimų“ atstovai, tiek ir Birutė vieningai sutarė, kad svarbiausia šiandien – leisti Justiną į darželį, užtikrinti jai specialistų priežiūrą.

„Visi žinojome savo užduotį: turime užtikrinti Justinai laimingą vaikystę ir pilnavertę ateitį. Jai reikėjo visko mokytis nuo pradžių: bendrauti, draugauti, reikšti emocijas. Jai reikėjo draugų, saugios aplinkos, įprastų, reguliarių veiklų. Visa tai mergaitei geriausiai galėjo suteikti darželis ir su ja individualiai dirbantys specialistai“, – pasakoja „SOS vaikų kaimų“ vadovė Liudovika Pakalkaitė.

Taigi, „SOS vaikų kaimų“ surengto palaikymo koncerto metu gautų neabejingų žmonių aukų bei rūpesčio dėka Justina ir jos mama perkeltos į Šiaulius, kur mergaitė pirmąkart išsiruošė į vaikų darželį. Šiandien Justina jame – jau kelis mėnesius. Per juos mažylė pasikeitė neatpažįstamai: iki tol nė akių nepakeldavusi, šiandien ji šypsosi, čiauška, žaidžia su bendraamžiais ir kasdien išmoksta ko nors naujo.

Intensyviai prižiūrima psichologų, logopedų bei socialinių darbuotojų, kuriuos į pagalbą pasikvietė „SOS vaikų kaimai“, Justina pamažu atgauna vaikystę, kuri iš jos buvo taip nepelnytai atimta. Tuo tarpu laiku pagalbos nesulaukusiai mamai Birutei šiandien mokytis – gerokai sunkiau.

Darbo paieškos – sudėtingos

„SOS vaikų kaimai“ susisiekė su Lietuvos Darbo birža ir bendromis pastangomis ėmė ieškoti Birutei darbo. 11 klasių baigusi ir barmenės-virėjos specialybę įgijusi moteris galėtų dirbti: tai ne tik stipriai pagerintų šeimos finansinę situaciją, bet ir leistų Birutei mokytis, būti tarp žmonių.

Tačiau neturint jokių įgūdžių ieškoti darbo – nelengva. Birutei sudėtinga dalyvauti pokalbiuose dėl darbo, punktualiai juose pasirodyti ir pristatyti savo gebėjimus. Tik milžiniškos visų ja besirūpinančių žmonių – Šiauliuose šeimą globoti ėmusios geradarės Agnės, Darbo biržos specialisčių, „SOS vaikų kaimų“ atstovių – dėka moteris dar nėra išbraukta iš Darbo biržos sąrašų.

„Judame į priekį mažyčiais žingsneliais: Birutė mokosi paprasčiausių dalykų ir labai džiaugiasi savo nedidelėmis pergalėmis. Pavyzdžiui, neseniai jai reikėjo gauti vieną išrašą banke – nuėjo, susitarė ir gavo jį pati. Kitam gal tai būtų paprasčiausia smulkmena, o Birutei – tikra šventė. Viskas vyksta labai lėtai ir tikriausiai darbo paieškos bus ilgos“, – pasakoja Šiauliuose Justina ir jos mama besirūpinanti „SOS vaikų kaimų“ atstovė Rita Gintilienė.

Globoti ėmėsi geradarė

Už tai, kad galiausiai išsikraustė iš lūšnelės laukuose ir atsidūrė Šiauliuose, Justina ir Birutė labiausiai turėtų dėkoti geradarei Agnei Lengvinaitei. Globos namuose augusi ir viena nuo pat pradžių savo laimę kūrusi moteris šiandien augina dukrelę ir nelieka abejinga aplinkinių nelaimėms.

Agnę sujaudino „SOS vaikų kaimų“ surengto koncerto metu pristatyta Justinos istorija, moteris ėmė apie ją pasakoti savo draugams ir ieškoti įvairiausios paramos mažylei. Taip atsirado Agnės draugei priklausantis butas Šiauliuose, kuriame šiuo metu mergaitė su mama yra apsistojusios. Geradarė taip pat rūpinasi Justinos sveikatos būkle, moko Birutę pasirūpinti dukrele, padeda nusipirkti maisto, planuoti buitį.

Agnė neslepia – padėti Birutei kabintis į gyvenimą nėra lengva ir reikalauja daug kantrybės.

„Esu radusi jas klaidžiojančias gatvėje, dažnai turiu rūpintis, kad Justina būtų sveikai ir sočiai pamaitinta, sunku iš Birutės sužinoti informaciją apie mergaitės sveikatą“, – patirtimi dalinasi Agnė.

Moteris mėgino ir rasti darbą Birutei – siūlė jai plauti indus greta namų esančiame Agnės draugo restorane. Deja, Birutei ir čia nepavyko.

„Nelengva, tačiau esu pasiryžusi Justinai padėti tiek, kiek reikės. Ir aš, ir mano draugai norime, kad ji augtų sveika, saugi ir laiminga. Šiandien jau ir darželyje apie ją puikiai atsiliepia – mergaitė guvi, linksma ir labai protinga. Negalime jos apleisti“, – jautriai kalba Agnė.

Gydytis bando ir širdies draugas

Mamai ir dukrelei išsikrausčius iš atokios lūšnelės bei mėginant atversti naują gyvenimo lapą, pasitempti mėgina ir iki šiol alkoholizmo liūne klimpęs Birutės širdies draugas. Jam išreiškus norą gyventi drauge su Justina ir jos mama, „SOS vaikų kaimai“ iškėlė aiškią sąlygą: vyras privalo gydytis.

Nors gyvena atskirai, tačiau šiandien Birutės draugas – užsikodavęs, nebevartoja alkoholio ir stengiasi kabintis į gyvenimą.

Vaikystėje padarytą žalą atitaisyti – sunku

Pasak socialinės rizikos šeimomis besirūpinančios bei laimingą ir saugią aplinką šeimoje vaikams užtikrinti siekiančios organizacijos „SOS vaikų kaimai“ vadovės L. Pakalkaitės, darbas su suaugusiaisiais – sudėtingas, ilgas ir ne visada vaisingas.

„Taip yra todėl, kad vaikystėje patirtas nuoskaudas, engimą ar nepriežiūrą atitaisyti suaugus – itin sunku. Žinodami tai, siekiame užkirsti kelią tokiam elgesiui kuo anksčiau – ieškome sudėtingomis sąlygomis augančių vaikų ir visapusiškai stengiamės užtikrinti jiems laimingą vaikystę bei pilnavertę ateitį“, – pasakoja ekspertė.

Specialistės teigimu, tikslus vaikystėje apleisto ir engto žmogaus pavyzdys yra ne tik šiandien visuomenėje sunkiai įsitvirtinanti Birutė, bet ir jos motina: priklausomybės ligos, agresija, skurdas – visa tai greičiausiai yra sudėtingos ir neprižiūrėtos vaikystės padariniai.

L. Pakalkaitė akcentuoja ir bendruomenės įsitraukimo į problemos sprendimą svarbą. Pasak jos, Birutei, Justinai ir jos močiutei kaime išlipti iš duobės buvo sunku ir todėl, kad jas supę žmonės nesistengė padėti. Pavyzdžiui, jei Birutės motinai paramos organizacijos paaukoja maisto ir ji tą maistą mėgina parduoti kaimynams, kad galėtų nusipirkti alkoholio, o kaimynai jį perka, žinodami, jog namuose laukia alkana anūkė, šis uždaras ratas niekuomet nesibaigs.

Tuo tarpu Šiauliuose Agnė subūrė tą rūpestingą bendruomenę, kurios iki tol taip trūko Justinos gerovei. Todėl stotis ant kojų šeimai tapo gerokai paprasčiau.

L. Pakalkaitės nuomone, Justinos istorija gali turėti laimingą pabaigą – nemažai skriaudų patyrusi mergaitė šiandien iš visų jėgų stengiasi atsitiesti ir augti drąsi, besišypsanti ir imli viskam, ką jai suteikia gyvenimas.

 

SOS vaikų kaimai – tai tarptautinė nepriklausoma organizacija, globojanti sudėtingose situacijose atsidūrusius vaikus ir daranti viską, kad jie augtų laimingose ir saugiose šeimose. „SOS vaikų kaimams“ rūpi ne tik aprengti bei pamaitinti likimo nuskriaustą vaiką, bet ir užtikrinti jam pilnavertę ateitį.

LIETUVOJE – VIS DAUGIAU LIKIMO NUSKRIAUSTUS VAIKUS GLOBOJANČIŲ PROFESIONALIŲ MAMŲ

By | Uncategorized | No Comments

Tapti profesionaliu globėju ir likimo nuskriaustam vaikui atstoti tėtį bei mamą Lietuvoje – vis populiariau. Mūsų šalyje veikiantis „SOS vaikų kaimų“ socialinių globėjų skaičius per metus ženkliai išaugo – šiandien tokių šeimų yra jau 11.

Pasak organizacijos „SOS vaikų kaimai“ Lietuvoje vadovės Liudovikos Pakalkaitės, bendruomeninės globos šeimos modelis Lietuvoje dar formuojasi, o jos koncepcija yra labai artima krikščioniškoms vertybėms.

„Turėti šeimą kiekvienam vaikui, be abejonės, yra svarbiausia. Tai – daugybę kartų įrodyta įvairiausiais tyrimais. Todėl plėtojame socialinių globėjų tinklą, kuriuo naudodamiesi padedame rūpesčio, dėmesio, šilumos stoką išgyvenantiems įvairaus amžiaus vaikams iki jie galės patys savimi pasirūpinti“, – sako L. Pakalkaitė.

Užsienio šalyse ši apmokama profesija yra plačiai paplitusi. Praėjusių metų duomenimis, Didžiojoje Britanijoje socialinių institucijų prižiūrimų vaikų buvo beveik 70 tūkst. Iš jų net 75 proc. gyveno laikinųjų globėjų šeimose. Dauguma globėjų šią patirtį įvardijo kaip savo gyvenimo įprasminimą ir geru pavyzdį ateities kartoms, kaip galima su kitu dalintis savo meile, laiku ir dėmesiu.

Vaikui svarbu augti šeimos aplinkoje

Antrokas Julius (vardas pakeistas) jau mėnesį gyvena laikinųjų globėjų šeimoje. Berniukas, iki šiol turėjęs didelių mokymosi sunkumų, šiandien jau skaito pirmąją savo gyvenime knygą. Ar normalu, kad vaikas skaityti ima tik antroje klasėje?

Tokių ir panašių pavyzdžių, aiškiai parodančių, kaip kiekvieno vaiko savijautai, raidai bei požiūriui į save ir pasaulį svarbu augti šeimos aplinkoje, „SOS vaikų kaimų“ darbuotojai turi daugybę. Tėvų palikti ar jų neprižiūrėti vaikai vėl imti pasitikėti savimi ir juos supančiu pasauliu, pasijusti iš tiesų saugūs gali tik į tikrą šeimą kuo panašesnėje aplinkoje, kurioje turėtų aiškų savo vaidmenį, sulauktų dėmesio, rūpesčio ir šilumos.

Nuolat ieško profesionalių globėjų

Socialiniu globėju gali tapti kiekviena šeima ar fizinis asmuo, kurie yra motyvuoti rūpintis savo tėvų globos netekusiais vaikais ir atitinka Civilinio kodekso keliamus reikalavimus globėjui. Apsispręsti tapti globėju ir įgyti žinių padeda specializuota įtėviams ir globėjams skirta mokymo programa. Kol kas jos rengiamos Vilniuje ir Varėnoje.

„Rengiame specialius kursus, kurie padeda potencialiems globėjams apsispręsti jais tapti. Mums svarbiausi yra vaiko interesai, todėl su būsimaisiais globėjais pradedame bendradarbiauti dar tame etape, kai dvejones keičia entuziazmas, pirminį pasitikėjimą – dvejonės. Kuriame ryšius, kurie vėliau padeda žinoti, kaip sekasi mūsų globėjų šeimoms ir jose augantiems globojamiems vaikams“, – pasakoja L. Pakalkaitė.

Socialinis globėjas į savo šeimą gali priimti ne daugiau nei tris vaikus ir rūpintis jais iki 12 mėnesių. Tai laikas, kai gali kilti įvairiausių situacijų globojamam vaikui ir priimančiai šeimai. Tačiau, kaip pasakoja SOS socialiniais globėjais tapusios šeimos, padeda žinojimas, kad visuomet galima kreiptis patarimų, pasitelkti socialinius darbuotojus, psichologus, pedagogus.

Naują socialinių globėjų grupę „SOS vaikų kaimai“ formuos nuo vasario mėn. Visus norinčius jais tapti organizacija kviečia registruotis iki sausio 10 d. el. paštu: noriugloboti@sos-org.lt

SAVO ŠEIMOJE GYVENTI NEBEGALINTIEMS VAIKAMS TURIME SUKURTI NAUJAS ŠEIMAS

By | Uncategorized | No Comments

Lietuvą sukrėtus dar vienai žiauriai nužudyto vaiko tragedijai, diskusijos apie vaikų apsaugą sugrįžo į pagrindinius naujienų portalus. Visuomenė, politikai, žiniasklaida svarsto, ką galime padaryti, kad daugiau taip nebenutiktų. Per du dešimtmečius darbo su tokiomis šeimomis kaip Mato jau turime atsakymą į šį klausimą.

Gelbėkime šeimas

Šiuo metu „SOS vaikų kaimai“ rūpinasi daugiau nei 300 socialinės rizikos grupei priskiriamų šeimų visoje Lietuvoje. Tai – beveik 600 sudėtingomis sąlygomis augančių vaikų. Šias šeimas mums paskiria įvairios savivaldybės. Didžiausia problema – jos į mūsų akiratį patenka per vėlai. Nuolat mėginame sulipdyti jau sudaužytus likimus, užuot įgyvendinę prevencines priemones, vos tik pastebėjus pirmuosius pavojaus signalus ir išvengę rimtų pasekmių.

Tokios šeimų tragedijos, sugriautos vaikystės turi ir finansinę išraišką: padėti į visuomenę sugrįžti šeimai kainuoja bent keturis kartus pigiau, nei, sulaukus tragedijos bei iš jos atėmus vaiką, jį globoti.

Taigi, visų pirma turime išmokti reaguoti greitai. Kiekvieną pranešimą apie galimai rizikingą atvejį privalome įvertinti ne ilgiau kaip per 24 val. Kaip tai turėtų veikti? Kiekvienoje savivaldybėje esantis vaikų teisių skyrius, gaunantis šiuos pranešimus, turi kuo greičiau situacijai vertinti siųsti savo arba mūsų socialinius darbuotojus.

Antra, pranešėjas visada turi sulaukti grįžtamojo ryšio. Pavyzdžiui, gavus kaimynų pranešimą, jog girtaujanti motina neprižiūri mažametčių vaikų, bet socialiniams darbuotojams nuvykus patikrinti ir radus ją blaivą, svarbu susisiekti su pranešėju ir situaciją tikrinti toliau – analizuoti situaciją bei stebėti šeimą bent septynias dienas, nelaukiant tragedijos.

Ko labiausiai reikia sudėtingomis aplinkybėmis gyvenantiems vaikams ir jų tėvams? Sunkumus įveikti labiausiai padeda supratimas ir žmogiškas ryšys.

Padėdami tokioms šeimoms, mes su jomis intensyviai dirbame: aiškinamės tėvų santykį su vaikais, mokome juos pasirūpinti savimi ir savo atžalomis, pasitelkę specialistus padedame įveikti priklausomybes, įgyti naujų įgūdžių bei integruotis į visuomenę. Padedame jiems ieškoti darbo ir jame išsilaikyti, atidžiai stebime, kad padaryta pažanga silpnumo akimirką nebūtų prarasta. Visa tai įgyvendinti įmanoma tik tapus tokių šeimų dalimi, jas suprantant, pažįstant ir nuoširdžiai norint padėti. Mūsų užduotis – ir motyvuoti žmones keistis.

Antra, turime kurti žmogišką santykį su tais, kuriems norime padėti, užuot matę juos tik kaip statistiką.

Kurkime naujas šeimas

Ne visiems vaikams pasiseka – ne visų jų tėvams įmanoma padėti laiku. Tačiau vaikams, kurių tikrieji tėvai nebegali jais pasirūpinti, taip pat reikalinga šeima. Daugybe tyrimų visame pasaulyje įrodyta, jog globos namuose augantys vaikai yra traumuojami, jiems sunku prisirišti, pritapti visuomenėje, dažnai jiems užvertos darbdavių durys. Kaip sukurti naujas šeimas tokiems vaikams?

Jau du dešimtmečius „SOS vaikų kaime“ Lietuvoje vaikai gyvena šeimose su SOS mamomis, broliais ir seserimis. Prieš metus ėmėme ieškoti ir profesionalių globėjų, kurie sutiktų į savo šeimą priimti naują narį, juos ruošiame, konsultuojame ir nuolat stebime. Tokių šeimų, už našlaičio ar tėvų globos netekusio vaiko priežiūrą gaunančių atlygį, Lietuvoje šiandien turime jau 11. Tačiau norint sugrąžinti visiems vaikams šeimą ir vaikystę, globėjų reikia ne 11-os ir net ne 100.

Turime užsibrėžti labai aiškų tikslą: užtikrinti šeimą kiekvienam jos netekusiam vaikui Lietuvoje.

Ko reikia, kad taip nutiktų? Visų pirma, savaime suprantama, reikia aiškiai tokią globą reglamentuoti įstatymuose. Antra, reikia visuomenės įsitraukimo. Pastebėti pavojaus signalus šeimose, informuoti apie tai skambinant pagalbos telefonu 112 ir priimti tokias šeimas kaip lygiavertes galime kiekvienas iš mūsų, ir tai turi tapti mūsų savaime suprantama pareiga. O svarbiausia – Lietuvoje labai trūksta profesionalių globėjų, kuriais tapti gali kiekvienas vaikus mylintis ir jais pasirūpinti norintis žmogus, baigęs globėjų ir įtėvių kursus bet kurioje savivaldybėje.

Tikiu, jog visa tai įgyvendinus kiekvienas išgelbėsime bent po vieną greta mūsų esantį vaiką.

SOCIALINIS DARBUOTOJAS

By | Uncategorized | No Comments

SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija per savo viešąsias įstaigas bei padalinius teikia socialines ir psichologines paslaugas vaikams, jaunuoliams ir suaugusiesiems. Mūsų tikslas – užtikrinti kiekvieno vaiko teisę augti biologinėje šeimoje, tėvus įgalinti tinkamai rūpintis vaikais, o vaikams, netekusiems tėvų globos, suteikti globą šeimai artimoje aplinkoje ir padėti užaugti visaverčiais visuomenės nariais. Plačiau apie SOS vaikų kaimus skaitykite www.sos-vaikukaimai.lt

Šiuo metu darbui Vilniuje ieškome
SOCIALINIO DARBUOTOJO

Pagrindinė atsakomybė – prevencinis darbas su socialinės rizikos ir socialinius sunkumus patiriančiomis šeimomis:

  • įvertinti pagalbos poreikius
  • administruoti teikiamas socialines paslaugas (sudaryti vystymosi planus, užpildyti privalomą dokumentaciją, ataskaitas ir kt.)
  • teikti socialines paslaugas (konsultuoti, tarpininkauti, organizuoti savipagalbą ir kt.)
  • koordinuoti socialinių paslaugų teikimą
  • bendradarbiauti su kitais specialistais, galinčiais suteikti pagalbą
  • vertinti teikiamų paslaugų veiksmingumą.

Jeigu Jūs:

  • turite aukštąjį socialinių mokslų išsilavinimą (socialinis darbas, socialinė pedagogika)
  • turite socialinio darbo patirtį (būtų privalumas)
  • gebate parinkti ir taikyti socialinio darbo metodus, savarankiškai organizuoti darbą
  • gebate išlaikyti pusiausvyrą emocinės įtampos ir streso metu
  • gebate kurti tarpusavio santykius
  • turite gerus darbo kompiuteriu įgūdžius
  • turite B kategorijos vairuotojo pažymėjimą ir praktinės vairavimo patirties, turite automobilį (būtų privalumas).

Mes esame pasiruošę –

  • suteikti reikiamą specialistų pagalbą,
  • mokyti bei dalintis savo patirtimi,
  • draugiškai jus priimti į komandą.

 

Jūsų CV laukiame el.paštu – ausra.lomsargiene@sos-org.lt.

 

Taip pat galite su mumis susisiekti tel. 8(614) 21200.

 

Susisieksime su atrinktais kandidatais.

DARBAS SU TRAUMAS PATYRUSIAIS VAIKAIS

By | Uncategorized | One Comment

2016 m. lapkričio 8 – 9 d. psichologės iš Vilniaus SOS vaikų kaimo turėjo galimybę dalyvauti tarptautinėje konferencijoje Liubline (Lenkijoje), skirtoje darbui su globoje esančiais traumų patyrusiais vaikais. Mūsų darbinėje patirtyje nuolat susiduriame su vaikais, kurių trauminė patirtis neleidžia jiems gyventi pilnaverčio gyvenimo, vystytis ir kurti artimų tarpasmeninių santykių.

Galėjome gilintis į psicho-biologinę trauminės patirties pusę ir suvokti, kokius gilius randus kartais gali palikti negatyvi vaikystės patirtis. Džiugu, kad praktinį darbą dirbantys pranešėjai pasidalino savo profesine patirtimi ir sėkmės atvejais. Analizuojant juos atėjo supratimas, jog nėra vienintelio stebuklingo metodo, tačiau ypatingai svarbus yra gebėjimas priimti vaiką su jo patirtimi ir poreikiais bei apsiginklavimas begaline kantrybe. Man asmeniškai reikšmingi buvo ir pranešimai apie pagalbą asmenims, tiesiogiai dirbantiems su vaikais – jų motyvavimas, palaikymas, perdegimo prevencija. Su vaikais dirbantys žmonės yra be galo atsidavę darbui ir vaikams, tačiau šis darbas tiek sunkus, jog jiems nuolat reikia palaikymo ir paramos. Džiaugiuosi, kad konferencijoje galėjau apmastyti būdus, kaip palaikyti ir pastiprinti kolegas jų kasdieniame darbe.

Praktinė konferencijos dalis leido pasisemti naujų darbo metodų ir patiems patirti jų naudą. Ypatingą reikšmę šią dieną matau galimybėje pamatyti, kaip sekasi kolegoms iš kitų šalių sprendžiant tas pačias problemas. Buvo puiki proga padiskutuoti, pasisemti patirties ir pasidalinti savo žiniomis bei sėkmėmis.

Norisi padėkoti kolegoms, rengusiems konferenciją, už puikiai organizuotą logistiką, patogų buvimą ir prasmingai sudėliotą laiką. Partnerių dėka turime galimybę grįžti į darbus pilnos šviežių idėjų ir sustiprėjusios motyvacijos.

Konferenciją organizavo projekto „Šiaurės, Baltijos šalių ir Rusijos patirties dalinimasis teikiant kokybiškas priežiūros paslaugas globoje esantiems traumų patyrusiems vaikams“ partneris SOS vaikų kaimai Lenkijoje.  

Jevgenija Anufrijeva

VšĮ „Vilniaus SOS vaikų kaimas“ socialinių paslaugų šeimai psichologė